John III Sobieski

Jonas Sobieskis (lenk. Jan Sobieski, 1629 m. rugpjūčio 17 d. – 1696 m. birželio 17 d.) – tai vienas žymiausių Abiejų Tautų respublikų monarchų, Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis, Lenkijos didikas ir karvedys ir Lenkijos karalius Jonas III (1674–1696 m.).

Jonas Sobieskis turbūt labiausiai žymus tuo, jog 1683 m. Vienos (Kalenbergo) mūšyje išgelbėjo Europą nuo turkų. Kadangi sugebėjo pasipriešinti Osmanų imperijai buvo turkų vadinamas "Lechistano (Lenkijos) liūtu" bei popiežiaus įvertintas kaip Krikščioniškos Europos gynėjas.

Jono Sobieskio jaunystės metai

Jono Sobieskio tėvas Jokūbas buvo Rusios vaivadijos (Lvovo žemės) vaivada ir Krokuvos kaštelionas. Motina – etmono Stanislavo Žolkievskio (lenk.: Stanisław Żółkiewski) anūkė. Išsilavinimą Jonas Sobieskis gavo Novodvoreko kolegijoje[1] (Nowodwory College in Kraków) ir Krokuvos akademijoje[2] (dabar Jagiellonian University). Paskui kartu su broliu Mareku dvejus metus praleido Vakarų Europoje. Laisvai kalbėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, italųkalbomis. Į ATR broliai grįžo 1648 m. Bogdano Chmelnickio (ukr.: Богдан Зиновій Михайлович Хмельницький) sukilimo metu[3] ir iškarto įstojo į kariuomenę. Po metų brolis dingo totorių nelaisvėje. Jonas Sobieskis paskirtas pasiuntiniu Turkijoje, kurioje pradėjo studijuoti Osmanų imperijos santvarką, išmoko totorių kalbą. Grįžęs dalyvavo karuose su kazokais, Maskva, totoriais, Švedija. Nuo 1668 m. Lenkijos didysis etmonas. Per 1672–1676 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Turkijos karą jo vadovaujama kariuomenė 1673 m. laimėjo Chotyno (ukr.: Хотин) mūšį.[4]

Jono Sobieskio elekcija (lot.: electio – pasirinkimas)

Jo išrinkimui Lenkijoje priešinosi Višnioveckio šalininkai, Lietuvoje – Pacai. Kaip ir ankstyvesnioje elekcijoje, taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą – Prancūzijos Kontė princas Henrikas (pranc.: Henry III Jules de Bourbon, prince de Condé) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis (Charles V, Duke of Lorraine). Pacai su Lietuva palaikė lotaringietį, kuris būtų vedęs Mykolo Kaributo Višnioveckio našlę Eleonorą Mariją Habsburgaitę (Eleonora Maria Josefa, archiduchesse d’Autriche). Didieji Lenkijos ponai su pačiu etmonu Jonu Sobieskiu palaikė prancūzų kandidatą. Kai pasirodė jog nebus galima išrinkti Prancūzijos princo, tada prancūziškoji partija iškėlė kandidatu savo vadą etmoną Joną Sobieskį. Išgarsėjęs, kaip Lenkijos gynėjas nuo turkų, atvykęs į elekcinį seimą tiesiai iš karo lauko, buvo labai palankiai lenkų bajorijos sutiktas. 1674 m. gegužės 19 d. lenkams išrinkus Joną Sobieskį karaliumi, lietuviai pareiškė protestą ir, sustoję kitoje Vyslos pusėje, į elekcijos seimą nėjo. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Jono Sobieskio šalininkų. Jį palaikė jo sesers vyras, Lietuvos lauko etmonas ir vicekancleris M. K. Radvila, Sapiegos ir kiti Pacų priešininkai. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai, ir Jonas Sobieskis buvo visų pripažintas. Karūnavimas įvyko 1676 m.vasario 2 d. Krokuvoje.

Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas

J. Sobieskio ryšiai su Prancūzija

Jono Sobieskio politika buvo dvilypė. Kaip įgudęs karys ir atsidavęs katalikas, jis pirmiausia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniškajai Europai. Čia jam reikėjo dėtis su Austrijos Habsburgais. Iš kitos pusės, per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Kazimierą, jis buvo susirišęs su Prancūzija, kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. Todėl po pirmų karų, Prancūzijai tarpininkaujant, su turkais 1676 m. buvo padaryta taika. Be to, J. Sobieskis 1677 m. pasirašė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liudvikas XIV, nukariauta Prūsija J. Sobieskiui turėjo likti, kaip jo šeimos kunigaikštija ir atitekti jo sūnui. Tačiau šis planas nepasisekė, seimas karaliaus neparėmė. Nepasisekė Prūsijoje ir švedams. J. Sobieskio priešininkas etmonas M. K. Pacas 1678 m. neleido laisvai švedų kariuomenei pereiti per Žemaitiją. Jis lydėjo, žiūrėdamas, kad jie eitų siauru ruožu, neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo, kai jie grįžo karą pralaimėję 1679 m.

Suartėjimas su Austrija

Prūsijoje kariavo tik vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė, nuo kurių Fridrichas (vok.: Vilhelmas Friedrich Wilhelm I. (Brandenburg)) lengvai apsigynė. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje, J. Sobieskis vėl atsigręžė į turkus ir 1683 m. pasirašė sutartį su Austrija prieš turkus, juo labiau, kad imperatorius Leopoldas I (Leopold I, Holy Roman Emperor Habsburg) žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją, pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir, tėvui mirus, paremti jo kandidatūrą į sostą. Bet nepasisekė nė čia. Padarius sąjungą su Austrija, turkai užpuolė šią ir tų pačių metų rudenį pasiekė net Vieną. Jungtinės Lenkijos ir Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos sutriuškino turkus (Kalenbergo mūšis). Turkų puolimas Europoje buvo galutinai sustabdytas ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Bet galų gale J. Sobieskis nusivylė ir čia. Mat, austrų imperatorius rūpinosi tik savo reikalais, Moldaviją jis nukariavo pats, Jokūbui žadėtą dukterį Mariją Antonią (Maria Antonia) išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano II (Maximilian II Emanuel, Elector of Bavaria). Vėliau jis už Jokūbo išleido savo žmonos seserį, Niunburgo (vok.: Palatinate-Neuburg) princesę Jadvygą (Hedwig Elisabeth Amelia of Neuburg), bet ir po to imperatorius tinkamai neparėmė savo svainio. Tėvui mirus, jis sosto negavo.

Jono Sobieskio valdymo pabaiga

Ruošdamasis karui prieš turkus, 1684 m. sukūrė koaliciją, kurią sudarė: Abiejų Tautų Respublika, Austrija, popiežius, Rusija ir Venecija. J. Sobieskis 1686 m. pasirašė amžinąją taiką su Maskva. Po šios taikos Respublikos ir Rusijos sienos nesikeitė iki Respublikos I padalijimo 1772 m. Buvo patvirtinta Andrusavos sutartis[5] su didelėmis nuolaidomis Maskvai (atiduotas Kijevas), tačiau caras prie karo su turkais neprisidėjo. Karas su Turkija užtruko ir baigėsi jau po Jono Sobieskio mirties Karlovicų sutartimi. Daug dirbęs, daug kariavęs, Jonas Sobieskis mirė 1696 m., nieko nepasiekęs. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti, niekada nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti, o savivaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Todėl jis pasistengė nustumti visus tuos, kurie buvo jam priešingai nusistatę, ir padėjo iškilti buvusiems savo draugams, bet iškilę, ir tie pasirodė esą jo priešai. Jis rūpinosi kaip įmanydamas perduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui, tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai, kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui.

Vienos mūšis

Vienos mūšis arba lietuvių vadinamas Kalenbergo mūšis (vyko šalia Vienos ant Kahlen kalno, dabartinis 19 Vienos rajonas) yra vienas iš reikšmingiausių mūšių, išsaugojusią krikščionybę Europoje. Tai buvo vienas iš daugelio mūšių su turkais, tačiau žinomas Europoje kaip lūžio taškas lėmęs Osmanų imperijos veržimosi į Europą pabaigą, bei sustabdęs turkų karinius veiksmus bent 2 mėnesiams.

Jono Sobieskio svarbai apsaugant Europą nuo turkų net yra pavadintas žvaigždynas. Tačiau tai vienintelis žvaigždynas, kurio vardas susijęs su Lietuvos istorija. Jis pavadintas valdovo Jono Sobieskio garbei, jam laimėjus 1683 metais istorinę pergalę ties Viena prieš turkus. Tuokart Europos krikėčioniškoms šalims buvo iškilusi didžiulė Osmanų imperijos ekspansijos grėsmė. Įsitvirtinęs Balkanuose, sultonas pasiuntė 158-tūkstantinę armiją, vadovaujamą vizirio Kara Mustafos, nukariauti Austrijos. Net Halio kometa, nušvitusi danguje, žmonėms atrodė panaši į turkiška kardą – jataganą. Popiežius kreipėsi Į Lietuvos – Lenkijos valstybės valdovą, kviesdamas ginti krikščioniškąjį pasaulį. Jonas Sobieskis turėjo kovų su turkais patirtį, prieš dešimtmetį buvo laimėjęs Chocimo mūšį. Be to, ankstesnėje savo diplomatinėje tarnyboje buvo gerai išstudijavęs turkų papročius, jų kariavimo taktiką, net mokėjo jų kalbą.[8]

Karinė Vienos kampanija, net ir triskart mažesnėmis už priešo pajėgomis, buvo labai sėkminga. Rugsėjo 12 d. prie Kalenbergo vietovės Jonas Sobieskis netikėtai puolė Vieną užblokavusius turkus. Kruvinas mūšis truko visą dieną ir baigėsi visišku turkų sutriuškinimu. Tarp žuvusiųjų buvo 6 pašos, o viziris Mustafa pabėgo į Belgradą ir buvo ten sultono įsakymu už skaudų pralaimėjimą nubaustas mirtimi. Šaunia pergale J. Sobieskis išgarsėjo visoje Europoje, buvo poetų liaupsinamas kaip Europos skydas. Popiežiui valdovas nusiuntė turkų stovykloje rastą žalią vėliavą, o kariams išdalino karo grobį – maišus su kavos pupelėmis. Nuo tada ir mūsų krašto meno bei mokslo žmonės pamėgo kvapnųjį gėrimą. [8]

Mūšyje kovėsi katalikiškos Lenkijos, Austrijos ir Vokietijos jungtinės pajėgos prieš musulmoniškas turkų pajėgas vadovaujamas Kara Mustafa.

LDK kariuomenės vaidmuo istorikų yra vertinamas prieštaringai. Yra žinoma, jog kariuomenė nedalyvavo mūšyje, nes pavėlavo atvykti. Vieni šaltiniai teigia, jog pavėlavo 1 dieną, kiti šaltiniai teigia, jog apie laimėjimą LDK kariuomenė dar sužinojo Krokuvoje. Iš kitos pusės, turkai Vieną apsiaustyje laikė daugiau nei du mėnesius, o Sobieskis pasirinko pats laiką ir turimas pajėgas. Galbūt LDK kariuomenės nelaukta, dėl mūšio netikėtumo faktoriaus, taktinių aplinkybių. Juolab, paprastai mūšiu kova nesibaigdavo, LDK kariuomenė galėjo būti planuojama labiau rezervui. Manoma, jog LDK etmonas Jonas Kazimieras Sapiega nesutarė su Jonu III Sobieskiu. Dalies istorikų manymu, LDK kovą su turkais labiau matė kaip Lenkijos, o ne LDK interesą. Žinoma, jog LDK kariuomenė vėliau prisijungusi prie Sobieskio vadovaujamos kariuomenės tęsė žygius prieš Slovakiją.

Lietuva Jono Sobieskio laikais

J. Sobieskio valdymas buvo atkaklių politinių kovų metas. Ta kova vyko seimeliuose, renkant atstovus į seimus, Respublikos seimuose ir bajorų rankomis juos žlugdant. Iš 11 seimų, sušauktų J. Sobieskiui valdant, iširo 6. J. Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje vadovavo dideli jo priešai – Pacai, lojalūs išliko įtaką praradę Radvilos. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Seime lenkai su karaliumi priversdavo ir Lietuvos kariuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus, tačiau etmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo, tai visada veikdavo savarankiškai, neklausydamas karaliaus, ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Ne kartą etmonas M. K. Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus, paprastai remdamasis tuo, kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė gali išeiti už savo valstybės sienų, tik seimui įsakius. Todėl J. Sobieskis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas didikų šeimas. Tuo būdu, jam padedant, čia pagaliau iškilo Sapiegos.

Sobieskio mūšiai

1667 m. Podgaico mūšis (Ternopolio sritis),
1671 m. Bratslavo mūšis (Vinicos sritis),
1671 m. Mogiliovo – Podolsko mūšis (Vinicos sritis),
1671 m. Kalinovko mūšis (Vinicos sritis),
1672 m. Krasnobrodo mūšis (Liublino vaivadija),
1672 m. Nemirovo mūšis (Vinicos sritis),
1672 m. Komarno mūšis (Lvovo sritis),
1672 m. Kaluzo mūšis (Lvovo sritis),
1673 m. Chotyno mūšis (Černovcų sritis),
1674 m. Baro mūšis. (Vinicos sritis),
1675 m. Lvovo mūšis (Lvovo sritis),

1675 m. Terebovlės mūšis (Ternopolio sritis),
1675 m. Voinilovo mūšis (Ivano Frankovsko sritis),
1676 m. Žuravno mūšis (Lvovo sritis),
1683 m. Kalenbergo mūšis (prie Vienos),
1683 m. Šturovo (veng. Párkány) mūšis (Slovakija, Nitros kraštas),
1684 m. Jazloveco mūšis (Ternopolio sritis),
1684 m. Žvaneco mūšis[6] (Chmelnickio sritis),
1686 m. Jaso mūšis (Rumunija),
1691 m. Sučavo mūšis (Rumunija).

Jono Sobieskio šeima

1665 m. liepos 5 d. vedė Jono Zamoiskio (1627 m. – 1665 m.) (lenk.: Jan Sobiepan Zamoyski) našlę, Mariją Kazimierą Luizą (1641 m. birželio 28 d. – 1716 m. sausio 1 d.), iš Nevero, Burgundija, Prancūzija. Jų vaikai:

Jokūbas Liudvikas (Jakub Ludwik Sobieski) (1667–1737 m.), vędė Niunburgo (vok.: Palatinate-Neuburg) princesę Jadvygą (Hedwig Elisabeth Amelia of Neuburg) ir po tėvo mirties pretendavo į sostą.
Aleksandras Benediktas (Aleksander Benedykt Sobieski) (1677–1714 m.).
Konstantas Vladislovas (Konstanty Władysław Sobieski) (1680–1726 m.), vędė Marją Vesel (Marią Józefą Wessel).
Jonas (1683–1685 m.).

NN dvynės (1669–1669 m.).
Teresė Teofilija (Teresa Teofila) (1670–1670 m.).
Barbelunė (Barbelune) (1672–1677 m.).
La Manonė (La Mannone) (1674–1675 m.).
Teresė Kunegunda (Teresa Kunegunda Sobieska) (1676–1730 m.), ištekėjo už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano II (Maksymilian II Emanuel).
NN (1686–1687 m.), NN (1689–1689 m.), NN (1691–1692 m.), NN (1694–1694 m.).

Į gyvenimo pabaigą J. Sobieskis sulaukė nesantaikos net savo šeimoje. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos Jadvygos. Jokūbas, karštai gindamas savo žmoną, dėl jos susipykęs su motina, ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatoriumi Leopoldu I. Tačiau, jam mirus, visa tai pasirodė be vertės, imperatorius Leopoldas I Jokūbo neparėmė į sostą, nes dėl jų ėmė varžytis sūnūs ir gobši motina. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos Kontė princą Henriką. Tačiau karaliumi buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas.

Sobieskio šeima

Šaltiniai

Pagrindiniai

1. Novodvoreko kolegijos internetinis puslapis http://www.zum.de/whkmla/military/17cen/russopol16541667.html.
2. Krokuvos akademijos internetinis puslapis http://www.uj.edu.pl/index.html.
3. Kazokų sukilimas http://www.laborunion.lt/memorandum/ru/modules/sections/index.php?op=viewarticle&artid=38.
4. Battle of CHOCIM 1673 http://www.kismeta.com/diGrasse/chocim_1673.htm
5. Abiejų Tautų Respublikos – Rusijos karas, 1654–1667 m. http://www.zum.de/whkmla/military/17cen/russopol16541667.html
6. Žvaneco pilies istorija http://www.tovtry.km.ua/ru/ist_arh/kp001.html
7. A. Šapoka. Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys. – Kaunas, 1936. – ISBN 5-420-00631-6
8. Baltai.lt, http://www.baltai.lt/?p=5730.

Papildomi

1. Aleksander Gieysztor (1979). History of Poland. PWN, Polish Scientific Publishers. p. 223. ISBN 83-01-00392-8.
2. J.A. Hammerton (2007). Peoples of All Nations: Their Life Today And Story Of Their Past. Concept Publishing Company. p. 4142. ISBN 81-7268-144-5.
3. Mario Reading (2009). The Complete Prophecies of Nostradamus. Sterling Publishing Company, Inc. p. 382. ISBN 1-906787-39-5.
4. Wojciech Skalmowski, Tatjana Soldatjenkova, Emmanuel Waegemans (2003). Liber amicorum. Peeters Publishers. p. 165. ISBN 90-429-1298-7.
5. Red. (Eds.), Jan III Sobieski', p. 413
6. J.B. Morton. Sobieski, King of Poland. pp. 30–31.
7. Tindal Palmer 1815, p. 5.
8. Daniel Stone (2001). The Polish–Lithuanian state, 1386–1795. University of Washington Press. p. 236. ISBN 0-295-98093-1.
9. Tindal Palmer 1815, p. 7
10. Tindal Palmer 1815, pp. 12–13
11. Tindal Palmer 1815, p. 20
12. Simon Millar, Peter Dennis (2008). Vienna 1683: Christian Europe Repels the Ottomans. Osprey Publishing. p. 17. ISBN 1-84603-231-8.
13. (Polish) Hanna Widacka. "Karacena Jana III Sobieskiego". www.wilanow-palac.art.pl. Retrieved 23 November 2009.
14. Tindal Palmer 1815, pp. 23–24.
15. (Polish) Wojciech Polskie Towarzystwo Historyczne. Oddział w Kielcach, Polska Akademia Nauk. Komisja Nauk Historycznych (2004). "Volume 47,Issues 1–4". Studia historyczne. Polska Akademia Nauk, Oddział w Krakowie, Komisja Nauk Historycznych. p. 274
16. Wiktor Waintraub (1976). Memoirs of the Polish Baroque: the writings of Jan Chryzostom Pasek, a squire of the Commonwealth of Poland and Lithuania. University of California Press. p. 308. ISBN 0-520-02752-3.
17. (Polish) Mirosław Nagielski (1995). Hetmani Rzeczypospolitej Obojga Narodów. Bellona. p. 227. ISBN 83-11-08275-8.
18. World Book, Inc (2007). "Volume 1". The World Book Encyclopedia. Bellona. p. 132. ISBN 0-7166-0107-9.
19. Mizwa, Stephen Paul (1942). Great Men and Women of Poland. New York: Macmillan. p. 103.
20. http://www.bankier.pl/wiadomosc/Die-Welt-proponuje-nazwe-dla-autostrady-A2-2565831.html.
21. (Polish) Ignacy Zagórski, Edward Rastawiecki (baron) (1845). Monety dawnej polski jakoteż prowincyj i miast do niéj niegdy należacych: z trzech ostatnich wieków zebrane. S.H. Merzbach. p. 75.

Projektas yra edukacinis, ne pelno siekiantis, išlaikomas iš asmeninių lėšų, dalinai dengiamas iš reklamos. Pagrindinis tikslas yra supažindinti su didžia iškylia istorine asmenybe, kuri Lietuvos švietimo sistemos ir kai kurių istorikų yra nepagrįstai nuvertinama. Projekto autoriaus nuomone, tai yra viena iškyliausių su Lietuvos istorija susijusių istorinė asmenybė, kuri sugebėjo išgelbėti katalikišką Europą nuo turkų užpuolimo ir kultūrinio sukrėtimo. Puslapyje pateikiama informacija iš viešai prieinamų šaltinių, wikipedijos, tačiau ateityje bus tobulinama ir pildoma papildomais šaltiniais. Puslapyje esanti informacija gali būti naudojama pagal Creative Commons Attribution/Share-Alike Licenciją.

Kviečiu visus norinčius bendradarbiauti ar turinčius pastabų, pastebėjimų, pasiūlymų rašyti info@(puslapio adresas).lt.

Jokūbas Liudvikas nežinomas autorius, nupiešta apie 1685.	Teresa Kunegunda nežinomas autorius, nupiešta XVII pabaigoje.	Aleksandas Benediktas autorius Hyacinthe Rigaud, apie 1696.
Konstantinas Vladislavas autorius Hyacinthe Rigaud, apie 1696.	Princas Jonas (1682–1685), nežinomas autorius, nupiešta apie 1683.	Marija Klementyna, Jono III anūkė, autorius Pier Leone Ghezziaround, 1735.
Marija Karolina, Jono III anūkė, nežinomas autorius, nupiešta apie 1730.	Sobieskių šeimos portretas nutapytas Siemiginowski-Eleuter. Iš kairės: Jokūbas Liudvikas, Konstantas Vladislovas, Aleksandras Benediktas, Teresė Kunegunda. Iš dešinės: Marija Kazimiera laikanti Joną (1682–1685).	Sobieskių šeimos portretas nutapytas Henri Gascar. Iš kairės: Konstantas Vladislovas ir Jokūbas Liudvikas Iš dešinės: Aleksandras Benediktas, Teresė Kunegunda ir Marija Kasimiera. Portrete Jonas III Sobieskis.
	Sobieskių šeimos portretas nutapytas Henri Gascar. Jonas III Sobieskis su žmona Marija Kazimiera d'Arquien yra per vidurį. Konstantinas, Aleksandras ir Jokūbas yra kairėje. Dešinėje Teresė ir jos vyras Hedwig iš Neuburgo laiko savo dukrą Mariją Leopoldyna (1693–1695).

Jonas Sobieskis (english\lietuviškai)